Parc de Bagatelle, Paris

Žiemą, nors ir baisiai lėtai, po truputį traukiasi. Gal jau rožių mylėtojai svajoja, kur čia šiemet nuvažiavus, kokius rožynus aplankius, kad pasisemti minčių bei įkvėpimo? Štai keletas pasiūlymų - gal kam padės apsispręsti?

Jei kas lankysis vasarą Paryžiuje, būtinai nuvažiuokite į Parc de Bagatelle rožių sodą, esantį Bois de Boulogne. Jis yra tolokai nuo centro, tačiau nesunkiai pasiekiamas visuomeniniu transportu.

Rožynas yra dalis Bagatelle dvaro komplekso, kuris atsirado 1775 metais, grafui d'Artois susilažinus su savo svaine, karaliene Marie-Antoinette. Tokiu būdu ši 'bagatelle' (pr.'niekutis', 'žaisliukas') buvo pastatytas per 64 dienas...

Vėliau dvaras ne kartą ėjo iš rankų į rankas, kol 1905 metais jis atiteko Paryžiaus miestui. Miesto tėvai pasamdė žinomą to laikotarpio dizainerį Jean-Claude Nicolas Forestier, kad jis suprojektuotų rožyną.

Forestier suprojektavo rožyną išilgai dviejų statmenų ašių: Ilgoji ašis veda link dailios 19 amžiaus oranžerijos, o trumpoji, skersinė ašis veda link Imperatorienės Kiosko - rytietiško stiliaus pavėsinės, iš kurios imperatorienė Eugenie stebėjo, kaip imperatoriškasis princas mokosi jodinėti.

Forestier suprojektuotas rožynas yra griežtų formų, sudarytas iš lysvių, apkraštuotų tvarkingai apkarpytomis buksmedžių gyvatvorėmis. Vejose rožių krūmai susodinti taisyklinguose apkritimuose, dažnai aplink štambines rožes.

Rožyne auga apie 20 000 rožių, apie 2 500 rožių rūšių bei veislių. Parke auginama daugybė vijoklinių rožių, susodintų poromis aplink aukštus obeliskus - ir atrodo nuostabiai, gausiai apsipylusios žiedais, kadangi augalai tinkamai genimi ir formuojami.

Prieš oranžeriją auga nemenka istorinių rožių kolekcija - daugiausia ankstyvosios Arbatinės Hibridinės bei Floribundinės rožės.

Tolimąjame rožyno gale pastatyta pergolė laipiojančioms ir vijoklinėms rožėms. Dar daugiau laipiojančių rožių auga, formuojamos ant medinių antramų bei storų virvių.

Kiekvienais metai, birželio mėnesį, Parc de Bagatelle vyksta tarptautinis rožių konkursas (norint pamatyti rožymą visame gražume, geriausiai ten važiuoti būtent birželį. Daugumą šių nuotraukų darytos gegužės pabaigoje, todėl žydi daugiausiai tik ankstyvos laipiojančios rožės).

Nedidelis atskiras sodelis Parc de Bagatelle skirtas ir vilkalgiams (Prancūzijoje yra išvedama nemažai vilkalgių veislių)

Na, o kitoje Paryžiaus pusėje yra dar vienas, nemažiau reikšmingas rožynas - L'Haÿ-les-Roses, turintis apie 3 000 rožių, rūšių bei veislių, bei didžiausią senovinių rožių kolekciją Prancūzijoje.
Tiesa, maloniai nuteikė štai toks rožynų 'papuošalas', kurių ten klaidžioja ne vienas :) Prabangus paukštis tarp prabangių gėlių. Ir gal nėra visiška utopija net ir mūsų sąlygomis: neseniai teko skaityti rusišką straipsnį apie žmogų, sėkmingai auginantį povus Pamaskvėje. Gal kas ir susigundys?

Deivido Austino rožių sodas

Birželio mėnesis pats geriausias metas aplankyti rožių sodus. Pradžioje vasaros žydi senovinės rožės birželio mėnesis - tai rožių mėnuo.
Kelionę į Angliją planavau iš anksto, nes labai troškau aplankyti Olbraitone Deivido Austino rožių sodą. Olbraitono sode galima pamatyti ne tik angliškų rožių kolekciją, bet ir pačių populiariausių senovinių rožių, modernių ir erškėčių kolekcijas. Čia auginama daugiau kaip 800 rožių veislių nuo pačios tyriausios baltos spalvos (pvz.‚Fair Bianca‘) ir iki pačios tamsiausios burgundiško vyno spalvos (pvz.‚Munstead Wood‘). Deivido Austino rožių sodas Olbraitone tai atgaiva sielai, prabangi puota akims ir uoslei.
Visas skirtas sodui plotas suskirstytas į atskirus nedidelius sodus kuriuos skiria vieną nuo kito dailios visžalių augalų gyvatvorės, o pagrindiniai akcentai skulptūros. Visi sodai išskyrus rūšių sodą, kuriame auga erškėčiai ( R. Sericea Pteracantha, R. Spinosissima, R. Moyesii ir t.t.,) ir jų hibridai (R. Moyesii 'Geranium'), yra formalaus dizaino.
Labai įdomus per visą sodo ilgį takas su pergole, čia auga senovinių rožių kolekcija, „Charles de Mills“, R. Officinalis,“ Celsiana“ ir daug kitų, modernios rožės, angliškos, bet šioje sodo dalyje didžiausią įspūdį palieka laipiojančios rožės tai „Félicité et Perpétue“, „Goldfinch“, R. Filipes 'Brenda Colvin',“ Paul Noël“, “ Adelaide d'Orléans“ visų neįmanoma išvardyti.

Einant taku pro pergoles pasukus į kairę atsidursime Viktorijos sode. Įžengus į šią sodo dalį tiesiog netenki žado – pasineri į žiedų ir spalvų jūrą. Šį Viktorijos sodą juosia mūrinė 3m aukščio apskritimo formos siena prie kurios auga vijoklinės rožės. Rožynas suformuotas iš pusapvalių formų, rašto formas gražiai apibrėžia maža buksmedžių gyvatvorė kuri labai gražiai įrėmina rožių krūmus.

Toliau keliaujant per sodą atsiduriame Renesanso sode, ši sodo dalis nuostabi tyla ramybė, tik girdisi vandens čiurlenimas, jei pavargai nuo įspūdžių ir nori pailsinti nuvargusias kojas gali prisėsti gražioje lodžijoje, kuri taip pat apsodinta vijoklinėmis rožėmis ir iš kurios gali stebėti šį sodą, čia auga tik angliškų rožių kolekcija.

Sodai išdėstyti labai patogiai, tu keliauji iš vieno sodo į kitą ir taip suki ne vieną ratą vis, stebėdamas, grožėdamasis nuostabiomis rožėmis ir atrasdamas naujų detalių.
Pasivaikščiojus po tokius nuostabius sodus būtinai užsimanai įsigyti kažkurią matytą ir labai patikusią rožę – čia tavęs laukia puiki rožių prekyvietė. Labai patogu, apžiūri Austino rožių sode rožes apsisprendi ir čia pat nusiperki.
Tiek apžiūrėjus rožių tikrai susisuka galva, norisi ramiai išgerti kavos, dar kartą viską prisiminti, o gal net sugrįžti. Kavinė čia pat šalia sodų, kurios interjeras taip pat rožinis. Jei dar negana galima užsukti į mažą jaukią parduotuvytę kurioje galima rasti įvairių suvenyrų, iš rožių gaminamos kosmetikos, knygų apie rožių auginimą, istoriją.
Ir tai dar buvo ne viskas, ką man pavyko pamatyti ir patirti Olbraitone, tai neapsakoma ir matyt to patirto jausmo kurio aš negaliu nupasakoti aš nepamiršiu niekada – tai rožių plantacija, tai rožių jūra iš kurios sugrįžti nesinori.